home sitemap wheelchair

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama ir šventinama duona. Mūsų senuoliai tikėdavo, kad pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo. Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Viską apie tai mokytojos Raminta ir Jolita, tęsdamos gražius senuolių papročius ir mūsų darželio tradicijas, pasakojo vaikams per edukaciją “Ilgas duonutės kelias“. Vaikai sužinojo apie sakralinę duonos prasmę, koks ilgas kelias nuo grūdo iki duonos riekės, kodėl duonutę reikia gerbti ir saugoti, o ne trupinti ir mėtyti. Kalbėjo apie patį kepimo procesą, dainavo daineles, žaidė žaidimus, pasakojo pasaką apie vilką ir valstietį, degustavo įvairių rūšių duoną, trapučius pagardindami sviestuku, medučiu ir uogiene. Pabaigoje kiekvienos grupės vaikai  formavo ir kepė savo duonelę.

                           L .e. p. direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolita Andrijauskienė